Lietuva
Lietuvos gyventojų demografiniai ypatumai apima gyventojų tankumą, tautybę, išsilavinimo lygį, sveikatą, ekonominę padėtį, religines pažiūras. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos gyventojų skaičius išaugo ir 1991 m. pasiekė savo viršūnę su 3,7 mln. gyventojų, tačiau vėliau, tais pačiais metais žlugus Sovietų Sąjungai, gyventojų skaičius pradėjo mažėti ir tai neigiamai paveikė šalį.
Iškilus socialinėms problemoms po Tarybų Sąjungos iširimo, gimstamumas ir gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo dėl santykinai didelio mirtingumo, masinės emigracijos ir didelio savižudybių skaičiaus padidėjimo, dėl kurio Lietuva tapo viena iš šalių, kuriose savižudybių skaičius buvo didžiausias pasaulyje.
Tai lėmė, kad 2012 m. Jos gyventojų skaičius sumažėjo žemiau 3 milijonų, per 30 metų prarandant daugiau nei ketvirtadalį savo gyventojų. Šiuo metu Lietuvos gimstamumas yra vienas mažiausių pasaulyje. Tačiau, nors savižudybių skaičius išlieka didžiausias Europos Sąjungoje, laikui bėgant jis sumažėjo.
Gyventojų tendencijos ir emigracija
Nuo 2019 m. į Lietuvą grįžta daugiau Lietuvos piliečių nei išvyksta, daugiausia dėl sparčiai gerėjančios gyvenimo kokybės ir ekonominių sąlygų tėvynėje. Tarp sugrįžtančių Lietuvos emigrantų pastebima tendencija rinktis kaimo, o ne miesto regionus.
Istorinė demografinė padėtis
Ankstyviausi gyventojų liudijimai dabartinėje Lietuvoje siekia 10 000 m. pr. Kr. Nuo 3000 iki 2000 m. pr. m. e. laidinių gaminių kultūros žmonės pasklido po didžiulį Rytų Europos regioną, tarp Baltijos jūra ir Vyslos upės vakaruose ir Maskvos-Kursko linijos rytuose.
Susijungus su čiabuvių tautomis, atsirado baltai, atskira indoeuropiečių etninė grupė, kurios palikuonys yra dabartinės lietuvių ir latvių tautos bei buvę senieji prūsai. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 metais.
- Pirmoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Kunigaikštystė – atsirado lietuvių etninės tėvynės Lietuvos teritorijoje.
- Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) gimus, etniniai lietuviai sudarė apie 70 proc. gyventojų.
- Įsigijus naujas Rusios teritorijas, ši dalis sumažėjo iki 50%, o vėliau - iki 30%.
Iki didžiausios ekspansijos į Kijevo Rusios žemes XIII a. pabaigoje ir XIV a. LDK teritorija buvo apie 800 tūkst. km2, iš kurių 10 proc. buvo etniškai lietuviai.
Apskaičiuota, kad etninių lietuvių gyventojų buvo 420 000 iš 1,4 milijono 1375 (teritorija buvo apie 700 000 km2 (270 000 kv. mi)) ir 550 000 iš 3,8 milijonų 1490 (teritorija: 850 000 km2). Be rutėnų ir lietuvių, kitos reikšmingos etninės grupės visoje LDL buvo žydai ir totoriai.
1493 m. Lenkijoje ir LDK gyveno 7,5 mln. gyventojų, iš jų 3,25 mln. buvo lenkai, 3,75 mln. – rusėnai ir 0,5 mln. – lietuviai.
Sudarius Liublino uniją, didžioji dalis žemių atiteko Lenkijos karalystei (žr. Abiejų Tautų Respublikos demografiją). Po Liublino unijos iki padalijimų LDK gyveno apie 1/4 lietuvių.
XVII a. viduryje ir pabaigoje LDK buvo daug nuniokota ir prarasta gyventojų, tarp jų ir Vilniaus vaivadijoje gyvenę lietuviai. Be nuniokojimo, Rusijos imperija teritoriniai praradimai proporcingai mažėjo.
1770 m. LDK gyveno apie 4,84 mln. gyventojų, iš kurių didžiausia etninė grupė buvo rusėnai, apie 1,39 mln. – lietuviai.
Šis straipsnis parengtas naudojant DI pagalbą remiantis keliomis naujienų ataskaitomis, o mūsų redaktoriai jį peržiūri pagal redakcinius principus. Redakciniai standartai · Pranešimai ir kontaktai
Komentarai 0